Ji – 39-erių Kauno apygardos teismo teisėja, teisės doktorantė, kurios pavardę šiandien žino visa Lietuva. Neringa Venckienė, kurios šeimos gyvenimą suaižė pedofilijos byla. Šiomis dienomis šiai teismo nepasiekiančiai bylai sukanka metai.
– Kokia nuotaika po kelionės į Londoną, iš kurio ką tik grįžote su vyru Aidu ir abiem vaikais – dešimtmečiu savo sūnumi ir penkiamete brolio dukra?
– Gera buvo kelionė. Vaikams patiko. Apsistojome pas mano draugę, vykome į ekskursijas. Mūsų sūnus Karolis jau matęs užsienio, o Drąsiaus mergaitei tai buvo pirmoji gyvenime kelionė į svetimą šalį. Ji atrodė laiminga. Kai visi ėjome gatve, pamačiau, kaip į mus rodo. Ten daug lietuvių. Atpažino. Dabar mus atpažįsta.
– Populiarumas, ar ne?
– Net didžiausiam priešui nelinkėčiau tokio populiarumo. Šitokia kaina.
– Ar jus atpažįsta ir Lietuvoje? Sakykime, kai nueinate kur nors pavalgyti.
– Parduotuvėje mačiau, kad į mane žiūri. Net pakalbino viena moteris, palinkėjo stiprybės. O šiaip dabar mes niekur neišeiname. Sudėtinga dėl apsaugos. Jie turėtų pranešti, suderinti ir taip toliau.
– Tie vyrai – dieną naktį jūsų namuose?
– Taip. Keičiasi pamainos, bet visada budi du vyrai. Aš nelabai suprantu, nuo ko mus saugo, todėl prašysiu, kad tą apsaugą mums panaikintų. Bet kol kas gyvename visi kartu.
– Kaip jaučiasi jūsų brolio dukra?
– Kaip vaikas... Piešia, čiauška, žiūri filmukus. Į darželį dabar ji neina, o aš nėjau į darbą. Buvome kartu.
– Ar ji suvokia, kas vyksta? Ar klausinėja, kur mama, tėtis?
– Po to, kai parsivežėme mergaitę iš Vaiko raidos centro, ji nė karto nepaklausė apie mamą. O apie tėtį jai pasakėme, kad jis išvažiavęs. Nežinau, gal mergaitė ką nors nujaučia, gal kur nors prisiklausė, nors mes niekada prie jos apie tuos dalykus nekalbame, neleidžiame žiūrėti televizoriaus. Nusukame kalbą, įjungiame vaizdo grotuvą su filmuku. Bet vieną kartą ji nei iš šio, nei iš to ištarė: "Mano tėvelis turbūt jau negyvas." Mes: "Na, ką tu čia išsigalvoji..." Ji daugiau apie tai nekalbėjo.
– O kaip jai paaiškinote, kodėl namuose budi apsaugininkai?
– Ji pati išmąstė, esą tie dėdės čia tam, kad saugotų ją, nes ją gali vėl pagrobti. Mergaitė įsitikinusi, kad kai ją iš darželio paėmė Vaiko teisių apsaugos kontrolierės tarnyba ir išvežė į Vaiko raidos centrą, ji buvo pavogta. Jos manymu, dabar ją dėl to ir saugo.
– Tačiau kada nors turėsite jai vienokia ar kitokia forma pasakyti tiesą.
– Taip. Bet dabar net neįsivaizduoju, kaip, kokią tiesą turėtume pasakyti.
– O ką sakėte, kodėl ji buvo laikoma Vaiko raidos centre, kodėl jame nakvojote ir jūs, atvažiavusi mergaitės pasiimti, bet vis nevažiavusi su ja namo?
– Kažką aiškinau, kaip penkerių metų vaikui. Kad esame ligoninėje ir panašiai. Jeigu ne Vytautas Landsbergis, mergaitės iš Vaiko raidos centro būtų nepaleidę. Žinau nedaug, tik tiek, kad jis kažkam paskambino ir pasakė: "Baikit cirką." Manau, tas skambutis suveikė.
– Ar galite papasakoti apie tame pačiame centre surengtą įtariamųjų atpažinimo procedūrą? Kai, kalbama, mergaitei buvo parodytos visiškai neatpažįstamos Andriaus Ūso ir Jono Furmanavičiaus nuotraukos?
– Negaliu apie tai pasakoti. Aš ir mano vyras turėjome pasirašyti pasižadėjimą, draudžiantį kalbėti apie tyrimą. Bet po tos atpažinimo procedūros nusviro rankos. Tai buvo kažkoks pasityčiojimas. Ir daugiau apie ikiteisminį tyrimą oficialiai mes nežinome nieko. Medžiagos mums nerodo. Su ja, kaip supratau, supažindinamas tik A.Ūsas. Aš nežinau, kas daroma toje pedofilijos byloje. Žinau tik, kas nebuvo padaryta ir turbūt nedaroma ir dabar.
– Kas konkrečiai?
– Ar kas nors domėjosi kelionėmis į Tailandą, Honkongą, dar kažkur? Mes girdėjome, kad jie mėgo tokias grupines keliones – A.Ūsas, J.Furmanavičius, dar vienas ar pora vyrų. Bet mes negalime gauti informacijos iš užsienio oro uostų. Kodėl bylą tiriantys pareigūnai to nedaro? Kodėl nepasitelkia Interpolo, Europolo? Juk daug kas paaiškėtų. Kodėl nebuvo paržiūrėtos telefonų išklotinės? Kodėl reikėjo laukti šešis mėnesius, kol telekomunikacijų bendrovės jų nebesaugos? Galbūt ta informacija dubliuojama ir saugoma ilgiau nei pusmetį. Bet ar kas tikrino? Mes šaukėme, prašėme – surenkite atpažinimą. Juk tai – pirmas veiksmas tiriant tokią bylą. Parodai vaikui: šitas žmogus taip darė su tavim ar ne tas? Gavai pareiškimą ir tikrink. Ir karto. Vežk į tą butą, kurį nurodo vaikas, į viešbutį. Vaikas papasakos, galbūt dar rasi kažkokių pėdsakų. Bet kai pralauki metus... Man atrodo, kad viskas daroma tam, kad nebūtų surinkta įrodymų ir byla nepasiektų teismo.
– Šį mėnesį sukanka šios bylos metinės. Ir šiomis dienomis imta reikalauti, kad jums būtų panaikintas teisėjos imunitetas, nes padėjote broliui rašyti oficialius prašymus ir skundus. Ar tai tiesa?
– Ar aš pažeidžiau įstatymą? Padėdama nukentėjusiajam – savo broliui? O kas draudžia padėti nukentėjusiajam, net jei jis – tavo šeimos narys? Įstatymas tikrai nedraudžia. Žinoma, kad aš padėjau, žinoma, kad padėjo ir mano vyras, kuris yra geras, kvalifikuotas advokatas. Ar gydytojas negali gydyti savo šeimos nario?
Visa tai vyksta todėl, kad mes susidūrėme su pačiais baisiausiais. Su tokia jėga, prieš kurią visi daktariniai, agurkiniai ar pomidoriniai – juokas. Bet mes netylėsime. Aš pasirengusi kovoti iki galo. Suprantate, jau nebeturiu ko prarasti. Kas baisesnio gali atsitikti mano gyvenime? Gal tik vaiko mirtis. O visa kita man jau nebus baisiau, nei yra. Todėl, jei reikės, bus Strasbūras, bus mergaitės ekspertizė, kurią atliks Europos psichiatrai ir teismo ekspertai.
– Ar Lietuvos ekspertais nepasitikite?
– Pasitikiu. Tie, kurie mergaitei atliko ekspertizes, – geresnių Lietuvoje nėra. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba, kurios specialistai apklausė mergaitę, – pati autoritetingiausia tokio pobūdžio įstaiga mūsų šalyje, su geriausiais specialistais. Geresnės įstaigos nėra. Ten apklausa buvo atlikta pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį. Viskas procesiškai. Bet ekspertizė netinka. Tai kur dar vežti vaiką? Lietuvoje jau nebėra kur. Lieka tik užsienis.
– O Vaiko raidos centras, į kurį, kaip teigiama, nė už ką nenorėjo vežti savo dukros jūsų brolis, tuo trukdydamas tyrimui?
– Viešpatie. Man jau net nejuokinga... Gal kas nors galėtų parodyti ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį nuvežti mergaitę į tą centrą? Juk niekas ten Drąsiaus su dukra nesiuntė. Be to, tas centras, kaip man paaiškino jo vadovė, ekspertizių net neatlieka.
– Ir vis dėlto. Ar jūsų niekada nekankino abejonė: o kas, jei jokios seksualinės prievartos prieš jūsų brolio dukrą nebuvo? Jei tai netiesa? Juk įtariamasis A.Ūsas siūlosi ant stalo padėti širdį. Jis prisiekia, kad yra nekaltas.
– O ar žinote bent vieną, kuris, nepriremtas įrodymų, sakytų: aš kaltas? Visa tai – tiesa. Aš tuo tikra. Tikra nesu tik dėl to, kaip pasibaigs ši byla Lietuvoje. O man nusikaltimas – akivaizdus, čia net nėra apie ką kalbėti.
Tokiose bylose pagrindinis įrodymas yra vaiko parodymai. Visi pedofilai taip nuteisiami. Tiriamos ekspertizės išvados, ar vaikas fantazuoja, ar ne. Tai yra pats pagrindinis įrodymas. Jei šioje byloje įtariamieji būtų ne tokie, jei jie būtų paprasti, eiliniai žmonės, ta byla būtų seniai baigta.
– Ar per tuos metus skaitėte literatūrą apie pedofilus?
– Skaičiau. Iki tol apie pedofiliją žinojau tik iš bendro išsilavinimo. Studijuodama teisę jokių žinių apie tai negavau, niekas apie tai būsimiems Lietuvos teisininkams nedėsto. Be psichologinių, anatominių dalykų, sužinojau, kad iš išorės tų žmonių nelabai atskirsi. Gyvenimo būdas dažniausiai irgi nieko nesako. Jie gali būti patys normaliausi piliečiai, dažnai komunikabilūs, draugiški, turintys šeimas, vaikų. Dažniausiai jų polinkis išaiškėja atsitiktinai. Prabilus jų aukai – vaikui.
– Bet vaikų fantazija yra labai laki. Jie tiki Kalėdų Seneliu ir nykštukais.
– Taip, žinau. Bet tai, ką man, Drąsiui, mūsų mamai pasakojo mergaitė, – ne pasakos. Iš pradžių detalių buvo nedaug. Paskui jų vis daugėjo, ir vis baisesnių. Mano mama paklaiko. Ji netikėjo, kad taip gali būti. Ir aš iš pradžių negalėjau patikėti. Ir Drąsius. Jis, stiprus 37 metų vyras, klausydamasis dukros, pradėdavo verkti.
– Tačiau ar nėra įtartina, kad iš pradžių mergaitė buvo santūresnė, o paskui jos pasakojime ėmė atsirasti vis naujų smulkmenų, herojų? Iš pradžių vienas, paskui – trys.
– Psichologai aiškina, kad tai natūralu ir įprasta. Iš pradžių vaikas visko nesako, negali prisiversti pasakyti. Gal net jo sąmonė būna užblokuota, jei jis jau suvokia, kad su juo buvo elgiamasi blogai, šlykščiai, purvinai. Tik palaipsniui atsiskleidžia daugiau detalių. Psichologų manymu, tas procesas gali trukti maždaug metus.
– Kaip vertinate savo brolio filmuotą medžiagą?
– Vienas teisininkas man pasakė: tai, ką paviešino tavo brolis, filmuodamas savo dukrą, yra pornografinis filmas. Aš galiu pasakyti tiek – tai ne pornografinis filmas, tai tik labai nuskriausto vaiko pasakojimas. Drąsius dukrą klausinėjo labai nemokšiškai, jis nesugebėjo, buvo per daug sukrėstas, per daug tiesmukas. Aš girdėjau kitokį mergaitės pasakojimą. Ne vieną. Ir tie pasakojimai, kai ji kalbėjo niekieno nekamantinėjama, netardoma, buvo žymiai šiurpesni. Tai, kas nufilmuota, yra gal tik 20-oji dalis to, ką pasakojo mergaitė. Ją rafinuotais būdais seksualiai išnaudojo visiškai moraliai sugedę ir ištvirkę vyrai. Daugybę kartų. Tai galėjo tęstis apie dvejus metus. Nė vienas pasaulio vaikas tokių dalykų nesugalvos, nesufantazuos.
– Bet galbūt vaiką galima primokyti? Kad jis kartotų, pasakotų tai, ko reikia, pavyzdžiui, tėčiui. Ar tetai.
– Kiek žinau, A.Ūsas turi panašaus amžiaus dukrą. Tegu padaro eksperimentą – tegu primoko ją pasakoti kažką panašaus, ką kalba Drąsiaus dukra. Tada pamatysime, ar tai yra įmanoma. Labai norėčiau, kad jis padarytų tokį eksperimentą.
– Kodėl D.Kedys, užuot filmavęs ir esą savo apklausomis traumavęs dukrą, nepasamdė, pavyzdžiui, privačių seklių?
– Gal ir samdė. Jis buvo pasirengęs surinkti visus įmanomus įrodymus, nes suprato, kad jei to nepadarys pats, nieko nebus. O mergaitę filmuoti jis pradėjo tada, kai prokuroras Kiuršinas pasakė: jei tavo dukra tikrai taip kalba, tai atnešk įrašą. Drąsius nutarė, kad tą įrašą turi pamatyti visi. Kas buvo daroma su jo vaiku. Ir kas prokurorams nėra joks įrodymas.
– Rengdamasi šiam interviu nenorėjau, kad kalbėtume apie bylą. Maniau, kad kalbėsime apie jus. Apie moterį, kuriai stebėtinai sekėsi gyvenime ir kuri staiga pateko į košmarą.
– O ką dabar apie mane kalbėti? Dabar manęs nėra. Nebeliko. Pirmadienį po atostogų grįžtu į darbą, į Kauno apygardos teismą, pasiimsiu bylas ir dirbsiu. Man atrodo, kad be pareigos manyje daugiau nieko neliko – niekas neįdomu, niekas nedžiugina. Aš jau net nebeverkiu. Net ašarų neliko.
– Kalbate taip, tarsi vardytumėte klasikinius depresijos požymius. O bent jau iš televizoriaus ekrano atrodėte tokia stipri. Kaip ir jūsų mama.
– Mama? Neseniai ji pasakė: nuvažiuosiu pas Valantiną ir prie jo akių susideginsiu. Ar normalios būsenos žmogus gali taip kalbėti? O tėtis tai iš viso... Verkia ir verkia. Nueina pas tuos vyrus, kurie mus saugo, atsisėda su jais ir pravirksta.
– Kai pirmadienį grįšite į darbą – ar jums nebus nejauku susitikti su kolegomis, kurie viešai pareiškė, kad po Jono Furmanavičiaus žūties jie nebegalės kartu dirbti su jumis, įtariamojo seserimi?
– Man visiškai tas pats. Tikrai. Aš gyvenu tokiame pragare, kad galvoti, kas ką apie mane mano... Man nesvarbu. Ir jei turėsiu išeiti iš teismo, išeisiu. Jokios dramos iš to nedarysiu. Patikėkite, dramų yra nepalyginti didesnių.
– Kalbant apie amžinatilsį teisėją Joną Furmanavičių...
– Jeigu klausite apie ikiteisminio tyrimo medžiagą, tai aš negaliu apie tai kalbėti.
– Bet gal girdėjote, kad po žūties velionio J.Furmanavičiaus bute ir darbo kabinete buvo atliktos kratos. Ir kad jo kompiuteryje buvo rasta gana sunkiasvorės medžiagos. Tai – tik nuogirdos. Gal jūs žinote daugiau?
– Girdėjau. Bet neturiu teisės apie tai kalbėti.
– Kokie buvo jūsų ir J.Furmanavičiaus santykiai?
– Kai sėdėjome senajame teismo pastate, dirbome skirtinguose aukštuose, beveik nesimatydavome. Kai Kauno apygardos teismas persikėlė į naujas patalpas, mūsų kabinetai buvo greta. Kitą rytą po to, kai mano dukterėčia atpažino jį nuotraukoje, visą naktį nemiegojusi aš įžengiau į jo kabinetą. Ir pasakiau, kad mergaitė jį atpažino. Jo reakcija buvo... Jis sustingo, stovėjo kaip suakmenėjęs. Neišarė nė žodžio. Paskui atsitūpė ant kiliminės dangos ir pradėjo inkšti. Taip tarsi cyptų. Tada aš apsisukau ir išėjau. Tuo pasibaigė visi mūsų santykiai. Maniau, kad visa kita – prokuratūros ir teismo reikalas.
– Bet viskas baigėsi šūviais Kauno senamiestyje. Kaip manote, ar į teisėją šovė jūsų brolis Drąsius Kedys?
– Labai norėčiau, kad tai padaręs būtų ne jis. Nežinau, ką už tai atiduočiau. Bet jei man būtų leista rinktis vieną iš dviejų siaubų – arba tai padarė Drąsius ir jis yra gyvas, arba tai padarė ne jis, bet jis jau nebegyvas, aš rinkčiausi pirmąjį variantą.
– Jūs su broliu visą laiką buvote labai artimi?
– Taip, nuo vaikystės. Todėl dabar, kai apie jį skleidžiamos visos tos nesąmonės, neva jis – narkomanas, bendraudavo su daktariniais ar agurkiniais... Kliedesiai. Mes visą laiką buvome šalia ir aš negalėjau nežinoti, kas vyksta jo gyvenime. Tarp mūsų – tik metų skirtumas. Mes nebuvome visiškai vienodi – aš gerai mokiausi, mokyklą baigiau aukso medaliu, įstojau į teisę... Jis negalėjo baigti aukso medaliu, nes nesimokė. Juk negali gauti gerų pažymių, jei nesimokai. Nors technikos mokykloje jam sekėsi gerai. Ir namą jis statė savo rankomis, pats viską sugebėjo. Paskui, kai jis parsivedė gyventi Laimą, mes keliaudavome visi kartu, dvi šeimos. O kai Laima pradėjo negrįžti naktimis, kai Drąsius parodė jai duris, aš verkiau. Negalėjau net susapnuoti, kaip viskas pasisuks.
– Bet dabar, kai jūsų brolio gyvenimas narstomas po detalę, sviedžiama: Laimą Stankūnaitę jis suvedžiojo trylikametę. Ji juk buvo dar vaikas... Kokių dar pedofilų jis dairėsi?
– Kiek žinau, jie pradėjo draugauti, kai Laimai buvo šešiolika. O atrodė gerokai vyresnė. Smarkiai dažėsi. Elgėsi laisvai, pasitikinčiai. Ji nebuvo vaikas. Anaiptol.
– Teigiama, kad ji buvo dora, stropi mergina, griežtai išauklėta gerų tėvų. Tik, savo nelaimei, susidūrė su teisėjų klanu, kuris ją pradėjo triuškinti.
– Išauklėta gerų tėvų... Manau, teismo archyvuose galima susirasti tą bylą, kai dvi seserys – Violeta Naruševičienė ir Laima Stankūnaitė siekė, kad teismas dėl Laimos apribotų tėvystės teises tėvams – Stasiui ir Tatjanai Stankūnams. Nežinau, ar gerose šeimose vyksta tokie dalykai.
– V.Naruševičienė tapo žudiko, kuris, kaip įtariama, gali būti jūsų brolis, auka. O L.Stankūnaitę jūsų šeima kaltina savo vaiko pardavinėjimu pedofilams. Jūs – teisininkė, žinanti, kad, norint sviesti tokį siaubingą kaltinimą, reikia būti įsitikinus visu šimtu procentų.
– Žinau, kokio svorio toks kaltinimas. Bet aš įsitikinusi daugiau nei šimtu procentų. Man tas pats, ką daro ir kaip elgiasi mano dukterėčios motina. Tai – jos gyvenimas. Bet už tai, ką ji leido daryti su mergaite... Už tai ji turėtų sulaukti teismo ir nuosprendžio. Jei ne, tai nežinau, kokiame pasaulyje mes gyvename.
– Ar po to, kai mergaitės globa buvo priskirta jums, L.Stankūnaitė bandė susisiekti su savo dukrele?
– Kiek žinau, ne. O kad jai mergaitė kažin ar bus reikalinga, – apie šitai aš esu pagalvojusi. Juk mergaitės jai ne visada reikėjo ir anksčiau.
– Jūs kalbate taip, tarsi būtumėte jau susitaikiusi su mintimi, kad turėsite užauginti brolio dukrą.
– Jei reikės, užauginsiu. Kaip galėdama geriau.
– Ar nemanote, kad jai galbūt reikės psichologų pagalbos?
– Psichologų pagalbos, kuri jai padės bristi iš to, ką mergaitė patyrė, manau, reikės. Kreiptumėmės jau dabar, bet kol kas negalima, ji, ko gero, dar bus klausinėjama. Nors, tiesą sakant, nežinau. Jei viskas vyks taip, kaip iki šiol, tai... Nežinau. Tai, kas daroma su ta byla, man netelpa galvoje. Nei kaip žmogui, nei kaip teisėjai.
– Sako, kad niekas gyvenime nevyksta šiaip sau. Ar niekada neklausėte savęs, už ką ši siaubinga drama?
– Klausiau. Ir neradau atsakymo. Gal kad man gyvenime viskas taip sekėsi? Ir mokslas, ir darbas, ir šeima... Regis, turėjau viską, ko gali norėti žmogus. Net loterijose sekėsi. Išlošiau kelionę. Paskui – dar vieną: po Daniją, Švediją ir Norvegiją. Negalėjau patikėti, bet tikrai išlošiau. Kai Arūnas Valinskas vedė televizijos žaidimą, laimėjau ir televizorių, ir šaldytuvą, ir kelis fotoaparatus. Buvau tiesiog sėkmės kūdikis. O dabar neliko net svajonių. Loterijoje nebeloščiau, nes tikrai nepasisektų. Likimas, nusigręžęs nuo manęs, užritino tokį akmenį, kokio nesapnavau klaikiausiame košmare.
Šaltinis "KD"
rodiklis 
