Mūsų kūryba

Tema truputį moderuota. SORRY

Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 14:53 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Karamelė...Saldus dalykas...Skanus...Priverčiantis nusišypsoti...Tačiau per salddus,kad suvalgytum jos be galo daug...Galbut tokia ir mano kūryba.



Kodėl kodėl tu taip tolo nuo manęs
Kodėl ir vėl nesupratai ko noriu aš
Aš juk noriu visai nedaug,tu pats žinai:
Žvaigždžių nuo dangaus
Šilto lietaus
Juoko skambaus
Žmogaus

Prašau atsiverk ir paklausyk ką tau sakau
Nes jau nebemoku to slėpt širdy ilgiau
Aš juk noriu visai nedaug,tu pats žinai:
Žvaigždžių nuo dangaus
Šilto lietaus
Juoko skambaus
Žmogaus...

(vienas iš pirmujų mano eiliu)


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:01 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Aš tik mažas paukštis šiam kely
Maža boružėlė saulės spinduly
Bet jei nori mintis manas pavyt
Danguje lietų išsklaidyk
Ir eik su manimi
Nebijodamas paklyst
Nes jeigu saulė šviečia dėl tavų akių
Nebijoki pasakyt man:"myliu"
Aš nebijau but viena
Nes žinau busiu tavo širdyja
Aš nebijau savęs pakeist
Nes kai žvaigždės nusileis
Pasakysiu tau
...MYLIU...


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:04 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Noriu šaukti!
Noriu rėkti!
Noriu savo rankomis saulę pasiekti!
Ir kad karštis svilintų kūną...
Kad įaudrintų sielą!

Tačiau negaliu nei šaukti,
Nei rėkti...
Lūpos surakintos
Įprastinės gyvenimo tylos
Kaip mažas vaikas negaliu kalbėti.

Aš noriu skristi,
Plačiais angelo sparnais į dangų,
Noriu kilti tobulybės link...
Kad nebūtų beprasmių metų!

Tačiau nepasieksiu aš ir to tobulumo,
Kurio visi taip trokšta atkakliai.
Ir šauksiu...
Beprasmiškai ir nežinodama dėl ko-
Sudužusias svajones,
Kvailai bandydama leisti aukštyn.

Aš noriu būti kažkokia - nepakartojama,
Bet nežinau kuo būsiu.
Tik aišku man viena.
Žmogumi - aš visą laiką būsiu.

Išvada iš eilėraščio: Nesvarbu, kas tu būsi ateityje, tik svarbiausia-išlikti žmogumi.


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:10 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Mirtis

Norėčiau pajusti mirtį,
Pamatyt save gulinčią karste.
Norėčiau pamatyt tikrus draugus,
Kurie prie kapo verks.
Pajust tą vėsią bangą,
Pamatyt baltą šviesą,
Tunelio gale...


... O poto laimingai atsibusti.


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:11 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Skiriu visiems tiems žmogiukams, kuriems trūksta žodzių, sunkiau reikšti mintis ir savo esmę jie labiau megsta išreikšti tyla ar žvilgsniu...

Nereikia žodžių, tegu tik akys kalba
Tikrai nereikia tų beprasmių žodžių,
Kurie tik sunkina mums gyvenimą.
Žodžiai nepadeda atskleisti tu tikrų jausmų,
Kurie slypi giliai giliai širdyje.
Nes žodžiai tik priedanga....
Norint suprasti žmogų, jo jausmus, jo nuotaiką
Tam žodžiai nereikalingi...
Tiesiog žvelgiu į akis ir galiu pamatyti visą žmogaus vidų, sielą, jo nuostabaus grožio dvasią, kuri niekada nemiršta.
Nereikia žodžių, tegu tik akys kalba.
Tik tyloje, aš suprasiu tave, suprasiu jausmus...
Ir žodžių nebus...
Taip tylu-
Visam pasauly negirdėt balsų ir tyla užgožia viska.
Ir tada žodžių nebus...Jau nebus.


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:13 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Mane mato aklieji…
Girdi tie, kurie niekada nesiklausys Tavęs..
Užuodžia akmenys…
Jaučia vėjas…
Aš ta – kurios tu niekada nepamatysi akimis…
Mano pirštai sutepti akmens krauju..
Skruostais rieda kvepiančios ledinės ašaros…
Plaukuose žaidžia pasiklydusi aistra…
Mano rūbai mėlynos rožės…
Įsmigusios giliai į mano kūną…
Ant pečių sustingę paukščiai…
Sakai aš netikra…?
Gal pažvelk į save…?


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:20 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Per skausma,
Per deganti sniega,
Per tamsa,
Per myincia sirdi,
Sutrypus
Per jos likucius.
Per nakti,
Kai zmones jau miega,
Per diena
Kai miega ju sielos,
Per smeli
Per paukscio seseli
Nuskridusio jau.
Per kancia
Patyrusia gyvasti
Ir jos dejones...
Per sviesia
Rytojaus svajone
Ir karcia realybe
Kitapus jos...
Per tyla,
Pasakancia daugiau
Uz tavo zodzius.
Per nieka
Kuris cia buvo
Ir dar ilgai bus.
Per meile mamos
Savam vaikui,
Kuri jam gyventi pades.
Per tiesa,
Kad niekas nemyli
tu, kurie negyvena
Melu...
Per aistra
Pazinti pasauli
Kuri niekados neisbles.
Per visa
Visa sita pasauli
As eisiu, kol rasiu Tave,
Kol mano sirdis dar tikes...


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:22 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Nepasiduosiu,
Negesinsiu ugnies savoj krutinej...
Nesausiu sklandancio paukscio
padangej placioj.
Tylesiu kai mane keiks kalte vers.
Nesiginsiu,
Kai mus mane,kai skriaus.
Nesitrauksiu,
Kai akmeni i mane mes.
Nebegsiu,Kai nuzudyt
Grasins.
Tegu, tegu nuzudo,
Musa, keikia.Tegu.
Mano siela uz geleziniu vartu,
Raudonu plytu aukstos tvoros...
Jos nepasieks ir neiskaudins...


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:24 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
As verksiu,
Kai man skaudes.
Tylesiu
Kai tyla iskalbingesne bus
Uz manus zodzius.
Mylesiu
Kad ir ka sakytu zmones.
Sypsosiuos,
Kai saule svies, kai lis,
kai geles vys.
As ateisiu,apkabinsiu
ir pasakysiu: pasiiglau,
Kai Taves nemacius busiu...
Tu pargriusi
As tau ranka duosiu...
Ir prisiglausiu ir paguosiu...
As taves niekam niekam
Neisduosiu...(2006.09.03 kurta mylimai sesutei) Kai pamaciau ja bejege ir liudna...


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:31 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Lyg nakties skraiste
apklojusi tu mane.
Svelniai priglundi
kaip vejo pukai nesami.
As jauciu
kad nebera sirdyje kanciu
Taip tylu
net juroje ramu.
Nera bangu
Nera audru.
Tik osimas skambus
Ir zuvedru klyksmas svelnus.
Laimes zvaigzde nukris
I bangas nusiris.
Paskes juros dugne
Kur gludi nezinia.
Nebijau as jusu gelmiu
Nes is ju pakilusi esu...
Gyvenima as gyvenu
Ir visa sirdim ji branginu.
Tamsoje nera sviesos
Reikia skristi ir ieskoti jos...
Randu as amzinybe,
Kuri lieka mano stiprybe.
O ryto sviesoje
neberegiu to kas buvo tamsoje... (
2006.09.04 Biologijos pamoka)


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:33 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Svajonė paukščio skrydis...

noreciau paukscio skrydi as pajusti,
Noreciau saules glebyje pabusti,
Noreciau zvaigzdes barstyti
Ir tarp roziu ziedu lakstyti....

Noreciau pasauli apkabinti,
Gamtos kvapa svaigu pajusti.
Noreciau savo dziaugsma islieti,
Noreciau sparnais plasnoti ir laisves skoni pajusti...

Nuo nieko ir niekam nepriklausyti,
Pauksciu giesmes dainuoti,
Ir pasauliui visa atsiduoti...
Po rozes zieda kiekvienam dovanoti...

Laimes paukstis buti noreciau,
Kad norus slapciausius ispildyti galeciau...


Sitas nekoks...


Predator Parašytas: Fri 22 Sep 2006, 14:41 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Ausrinele rašo:
Noriu šaukti!
Noriu rėkti!
Noriu savo rankomis saulę pasiekti!
Ir kad karštis svilintų kūną...
Kad įaudrintų sielą!

Tačiau negaliu nei šaukti,
Nei rėkti...
Lūpos surakintos
Įprastinės gyvenimo tylos
Kaip mažas vaikas negaliu kalbėti.

Aš noriu skristi,
Plačiais angelo sparnais į dangų,
Noriu kilti tobulybės link...
Kad nebūtų beprasmių metų!

Tačiau nepasieksiu aš ir to tobulumo,
Kurio visi taip trokšta atkakliai.
Ir šauksiu...
Beprasmiškai ir nežinodama dėl ko-
Sudužusias svajones,
Kvailai bandydama leisti aukštyn.

Aš noriu būti kažkokia - nepakartojama,
Bet nežinau kuo būsiu.
Tik aišku man viena.
Žmogumi - aš visą laiką būsiu.

Išvada iš eilėraščio: Nesvarbu, kas tu būsi ateityje, tik svarbiausia-išlikti žmogumi.




Ausrinele Parašytas: Sat 23 Sep 2006, 11:06 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Predator rašo:
Ausrinele rašo:
Noriu šaukti!
Noriu rėkti!
Noriu savo rankomis saulę pasiekti!
Ir kad karštis svilintų kūną...
Kad įaudrintų sielą!

Tačiau negaliu nei šaukti,
Nei rėkti...
Lūpos surakintos
Įprastinės gyvenimo tylos
Kaip mažas vaikas negaliu kalbėti.

Aš noriu skristi,
Plačiais angelo sparnais į dangų,
Noriu kilti tobulybės link...
Kad nebūtų beprasmių metų!

Tačiau nepasieksiu aš ir to tobulumo,
Kurio visi taip trokšta atkakliai.
Ir šauksiu...
Beprasmiškai ir nežinodama dėl ko-
Sudužusias svajones,
Kvailai bandydama leisti aukštyn.

Aš noriu būti kažkokia - nepakartojama,
Bet nežinau kuo būsiu.
Tik aišku man viena.
Žmogumi - aš visą laiką būsiu.

Išvada iš eilėraščio: Nesvarbu, kas tu būsi ateityje, tik svarbiausia-išlikti žmogumi.



Aciu uz gelytes


Ausrinele Parašytas: Fri 20 Oct 2006, 17:48 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Meilė draugui


Kartais noriu kurti eiles,
dažniausiai, tai nutinka sunkią minutę..
Tada beliūdėdama žiūriu į žvagždes.
kai staiga gaunu žinutę...
Tai žmogutis, kuris parkritus padeda atsistoti,
o atsistojus neleidžia nukristi...
Tai žmogus, kurio pasaulis negalės atstoti,
nes Jis pačiu pasauliu galės pavirsti!...
Jis viską padarys dėl manęs, tavęs,
taigi šalin dvejones
Ir .... netylėk
Tu tik nuoširdžiausiai savo draugą MYLĖK!


Ausrinele Parašytas: Sat 24 Feb 2007, 22:27 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Aš vėl galiu...

Jei žvarbūs vėjai pučia ir sninga...
Jei Tu sušalęs ir nelaimingas...
Jei vėl kažkas užmynė ant kojos...
Jei praeitą naktį blogai miegojai...

Nesiraukyk ir nedejuok...
Linksmai visiems nusišypsok...
Ir garsiai pakartok...

Aš vėl galiu svajot...skrajot...
Dainuot...kvailiot...basom bėgiot...
Po šaltą baltą purų sniegą...


Žodžiai yra Langai... (arba Sienos)

Jaučiuosi nuteista Tavųjų žodžių...
Nuteista ir tartum išsiųsta toli...
Bet prieš išeidama žinoti noriu...
Ar Tu TIKRAI šitaip galvoji...?...

Kol dar aš gintis nepradėjau...
Iš nuoskaudos ar virpulio kalbėt...
Kol dar nepastačiau aš žodžių sienos...
Sakyki...ar teisingai išgirdau...?...

Žodžiai - tai Langai arba jie Sienos...
Nuteisiantys...išlaisvinantys mus...
Kai aš kalbu ir kai girdžiu...
Te mano protą nušviečia dangus...

Tiek daug dalykų noriu pasakyti...
Kurie man svarbūs ir dabar...ir visados...
Ir jeigu žodžiai nepadėtų...
Tai kas padėtų...ar žinai...?...

Jei priverčiau Tave tylėti...
Jei Tau atrodė...kad nesirūpinau visai...
Tu pabandyk įsiklausyti ir suprasti...
Kad žodžiai - tai mūsų išreikšti jausmai...



..Jei ..

Jei smėlis būtų Viltis,
Pastatyčiau begalo didelę pilį.
Jei Džiaugsmas būtų rožės žiedas,
Berčiau juos kelyje ..

Jei Apkabinimas Tik mažas lašelis tebūtų ..
Padovanočiau visą Jūrą ..
Ir begalines Jos gelmes ..



Nesuprasit...

Gal dangus ir negražus...
Kad kaip visi man įrodinėja...
Gal aš ir nesuprantu Gyvenimo tiesų...
Gal rožės - negražios gėlės...

Bet aš Myliu šį Gyvenimą...
Kad ir kiek skausmo ar Laimes ašarų jis man beatneštų...
Nežinau...ar daugelis pradeda diena su šypsena veide...
Ir užmerkia vakare akis ištardamas: Kaip gera man gyventi čia...


Arturas Daugvila Parašytas: Sun 25 Feb 2007, 17:41 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Ausrinele rašo:
Aš vėl galiu...

Jei žvarbūs vėjai pučia ir sninga...
Jei Tu sušalęs ir nelaimingas...
Jei vėl kažkas užmynė ant kojos...
Jei praeitą naktį blogai miegojai...

Nesiraukyk ir nedejuok...
Linksmai visiems nusišypsok...
Ir garsiai pakartok...

Aš vėl galiu svajot...skrajot...
Dainuot...kvailiot...basom bėgiot...
Po šaltą baltą purų sniegą...


Jei priverčiau Tave tylėti...
Jei Tau atrodė...kad nesirūpinau visai...
Tu pabandyk įsiklausyti ir suprasti...
Kad žodžiai - tai mūsų išreikšti jausmai...

..Jei ..

Jei Apkabinimas Tik mažas lašelis tebūtų ..
Padovanočiau visą Jūrą ..
Ir begalines Jos gelmes ..
Nesuprasit...

Gal dangus ir negražus...
Kad kaip visi man įrodinėja...
Gal aš ir nesuprantu Gyvenimo tiesų...
Gal rožės - negražios gėlės...

Bet aš Myliu šį Gyvenimą...
...
Ir užmerkia vakare akis ištardamas: Kaip gera man gyventi čia...


Super...


Jolanta Parašytas: Tue 27 Feb 2007, 13:00 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Ausrinele rašo:
Aš vėl galiu...

Jei žvarbūs vėjai pučia ir sninga...

Bet aš Myliu šį Gyvenimą...
Kad ir kiek skausmo ar Laimes ašarų jis man beatneštų...
Nežinau...ar daugelis pradeda diena su šypsena veide...
Ir užmerkia vakare akis ištardamas: Kaip gera man gyventi čia...


Nuostabu

Oho.......

Ausrinele rašo:

Cia galite rasyti savo kurtus zodelius..
Ir as keleta parasysiu..
Iskarta pasakau,jei kas nepatinka tai savo nuomone pasilaikykite sau!
Nera cia labai grazu.bet dazniausei komentuoje tie kurie nei taip nesugeba.Taigi lb aciu! Laugsiu jusu kurtu eiliu

Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 14:53 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Karamelė...Saldus dalykas...Skanus...Priverčiantis nusišypsoti...Tačiau per salddus,kad suvalgytum jos be galo daug...Galbut tokia ir mano kūryba.



Kodėl kodėl tu taip tolo nuo manęs
Kodėl ir vėl nesupratai ko noriu aš
Aš juk noriu visai nedaug,tu pats žinai:
Žvaigždžių nuo dangaus
Šilto lietaus
Juoko skambaus
Žmogaus

Prašau atsiverk ir paklausyk ką tau sakau
Nes jau nebemoku to slėpt širdy ilgiau
Aš juk noriu visai nedaug,tu pats žinai:
Žvaigždžių nuo dangaus
Šilto lietaus
Juoko skambaus
Žmogaus...

(vienas iš pirmujų mano eiliu)


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:01 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Aš tik mažas paukštis šiam kely
Maža boružėlė saulės spinduly
Bet jei nori mintis manas pavyt
Danguje lietų išsklaidyk
Ir eik su manimi
Nebijodamas paklyst
Nes jeigu saulė šviečia dėl tavų akių
Nebijoki pasakyt man:"myliu"
Aš nebijau but viena
Nes žinau busiu tavo širdyja
Aš nebijau savęs pakeist
Nes kai žvaigždės nusileis
Pasakysiu tau
...MYLIU...


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:04 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Noriu šaukti!
Noriu rėkti!
Noriu savo rankomis saulę pasiekti!
Ir kad karštis svilintų kūną...
Kad įaudrintų sielą!

Tačiau negaliu nei šaukti,
Nei rėkti...
Lūpos surakintos
Įprastinės gyvenimo tylos
Kaip mažas vaikas negaliu kalbėti.

Aš noriu skristi,
Plačiais angelo sparnais į dangų,
Noriu kilti tobulybės link...
Kad nebūtų beprasmių metų!

Tačiau nepasieksiu aš ir to tobulumo,
Kurio visi taip trokšta atkakliai.
Ir šauksiu...
Beprasmiškai ir nežinodama dėl ko-
Sudužusias svajones,
Kvailai bandydama leisti aukštyn.

Aš noriu būti kažkokia - nepakartojama,
Bet nežinau kuo būsiu.
Tik aišku man viena.
Žmogumi - aš visą laiką būsiu.

Išvada iš eilėraščio: Nesvarbu, kas tu būsi ateityje, tik svarbiausia-išlikti žmogumi.


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:10 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Mirtis

Norėčiau pajusti mirtį,
Pamatyt save gulinčią karste.
Norėčiau pamatyt tikrus draugus,
Kurie prie kapo verks.
Pajust tą vėsią bangą,
Pamatyt baltą šviesą,
Tunelio gale...


... O poto laimingai atsibusti.


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:11 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Skiriu visiems tiems žmogiukams, kuriems trūksta žodzių, sunkiau reikšti mintis ir savo esmę jie labiau megsta išreikšti tyla ar žvilgsniu...

Nereikia žodžių, tegu tik akys kalba
Tikrai nereikia tų beprasmių žodžių,
Kurie tik sunkina mums gyvenimą.
Žodžiai nepadeda atskleisti tu tikrų jausmų,
Kurie slypi giliai giliai širdyje.
Nes žodžiai tik priedanga....
Norint suprasti žmogų, jo jausmus, jo nuotaiką
Tam žodžiai nereikalingi...
Tiesiog žvelgiu į akis ir galiu pamatyti visą žmogaus vidų, sielą, jo nuostabaus grožio dvasią, kuri niekada nemiršta.
Nereikia žodžių, tegu tik akys kalba.
Tik tyloje, aš suprasiu tave, suprasiu jausmus...
Ir žodžių nebus...
Taip tylu-
Visam pasauly negirdėt balsų ir tyla užgožia viska.
Ir tada žodžių nebus...Jau nebus.


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:13 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Mane mato aklieji…
Girdi tie, kurie niekada nesiklausys Tavęs..
Užuodžia akmenys…
Jaučia vėjas…
Aš ta – kurios tu niekada nepamatysi akimis…
Mano pirštai sutepti akmens krauju..
Skruostais rieda kvepiančios ledinės ašaros…
Plaukuose žaidžia pasiklydusi aistra…
Mano rūbai mėlynos rožės…
Įsmigusios giliai į mano kūną…
Ant pečių sustingę paukščiai…
Sakai aš netikra…?
Gal pažvelk į save…?


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:20 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Per skausma,
Per deganti sniega,
Per tamsa,
Per myincia sirdi,
Sutrypus
Per jos likucius.
Per nakti,
Kai zmones jau miega,
Per diena
Kai miega ju sielos,
Per smeli
Per paukscio seseli
Nuskridusio jau.
Per kancia
Patyrusia gyvasti
Ir jos dejones...
Per sviesia
Rytojaus svajone
Ir karcia realybe
Kitapus jos...
Per tyla,
Pasakancia daugiau
Uz tavo zodzius.
Per nieka
Kuris cia buvo
Ir dar ilgai bus.
Per meile mamos
Savam vaikui,
Kuri jam gyventi pades.
Per tiesa,
Kad niekas nemyli
tu, kurie negyvena
Melu...
Per aistra
Pazinti pasauli
Kuri niekados neisbles.
Per visa
Visa sita pasauli
As eisiu, kol rasiu Tave,
Kol mano sirdis dar tikes...


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:22 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Nepasiduosiu,
Negesinsiu ugnies savoj krutinej...
Nesausiu sklandancio paukscio
padangej placioj.
Tylesiu kai mane keiks kalte vers.
Nesiginsiu,
Kai mus mane,kai skriaus.
Nesitrauksiu,
Kai akmeni i mane mes.
Nebegsiu,Kai nuzudyt
Grasins.
Tegu, tegu nuzudo,
Musa, keikia.Tegu.
Mano siela uz geleziniu vartu,
Raudonu plytu aukstos tvoros...
Jos nepasieks ir neiskaudins...


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:24 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
As verksiu,
Kai man skaudes.
Tylesiu
Kai tyla iskalbingesne bus
Uz manus zodzius.
Mylesiu
Kad ir ka sakytu zmones.
Sypsosiuos,
Kai saule svies, kai lis,
kai geles vys.
As ateisiu,apkabinsiu
ir pasakysiu: pasiiglau,
Kai Taves nemacius busiu...
Tu pargriusi
As tau ranka duosiu...
Ir prisiglausiu ir paguosiu...
As taves niekam niekam
Neisduosiu...(2006.09.03 kurta mylimai sesutei) Kai pamaciau ja bejege ir liudna...


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:31 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Lyg nakties skraiste
apklojusi tu mane.
Svelniai priglundi
kaip vejo pukai nesami.
As jauciu
kad nebera sirdyje kanciu
Taip tylu
net juroje ramu.
Nera bangu
Nera audru.
Tik osimas skambus
Ir zuvedru klyksmas svelnus.
Laimes zvaigzde nukris
I bangas nusiris.
Paskes juros dugne
Kur gludi nezinia.
Nebijau as jusu gelmiu
Nes is ju pakilusi esu...
Gyvenima as gyvenu
Ir visa sirdim ji branginu.
Tamsoje nera sviesos
Reikia skristi ir ieskoti jos...
Randu as amzinybe,
Kuri lieka mano stiprybe.
O ryto sviesoje
neberegiu to kas buvo tamsoje... (
2006.09.04 Biologijos pamoka)


Ausrinele Parašytas: Mon 18 Sep 2006, 15:33 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Svajonė paukščio skrydis...

noreciau paukscio skrydi as pajusti,
Noreciau saules glebyje pabusti,
Noreciau zvaigzdes barstyti
Ir tarp roziu ziedu lakstyti....

Noreciau pasauli apkabinti,
Gamtos kvapa svaigu pajusti.
Noreciau savo dziaugsma islieti,
Noreciau sparnais plasnoti ir laisves skoni pajusti...

Nuo nieko ir niekam nepriklausyti,
Pauksciu giesmes dainuoti,
Ir pasauliui visa atsiduoti...
Po rozes zieda kiekvienam dovanoti...

Laimes paukstis buti noreciau,
Kad norus slapciausius ispildyti galeciau...


Sitas nekoks...


Predator Parašytas: Fri 22 Sep 2006, 14:41 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Ausrinele rašo:
Noriu šaukti!
Noriu rėkti!
Noriu savo rankomis saulę pasiekti!
Ir kad karštis svilintų kūną...
Kad įaudrintų sielą!

Tačiau negaliu nei šaukti,
Nei rėkti...
Lūpos surakintos
Įprastinės gyvenimo tylos
Kaip mažas vaikas negaliu kalbėti.

Aš noriu skristi,
Plačiais angelo sparnais į dangų,
Noriu kilti tobulybės link...
Kad nebūtų beprasmių metų!

Tačiau nepasieksiu aš ir to tobulumo,
Kurio visi taip trokšta atkakliai.
Ir šauksiu...
Beprasmiškai ir nežinodama dėl ko-
Sudužusias svajones,
Kvailai bandydama leisti aukštyn.

Aš noriu būti kažkokia - nepakartojama,
Bet nežinau kuo būsiu.
Tik aišku man viena.
Žmogumi - aš visą laiką būsiu.

Išvada iš eilėraščio: Nesvarbu, kas tu būsi ateityje, tik svarbiausia-išlikti žmogumi.




Ausrinele Parašytas: Sat 23 Sep 2006, 11:06 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Predator rašo:
Ausrinele rašo:
Noriu šaukti!
Noriu rėkti!
Noriu savo rankomis saulę pasiekti!
Ir kad karštis svilintų kūną...
Kad įaudrintų sielą!

Tačiau negaliu nei šaukti,
Nei rėkti...
Lūpos surakintos
Įprastinės gyvenimo tylos
Kaip mažas vaikas negaliu kalbėti.

Aš noriu skristi,
Plačiais angelo sparnais į dangų,
Noriu kilti tobulybės link...
Kad nebūtų beprasmių metų!

Tačiau nepasieksiu aš ir to tobulumo,
Kurio visi taip trokšta atkakliai.
Ir šauksiu...
Beprasmiškai ir nežinodama dėl ko-
Sudužusias svajones,
Kvailai bandydama leisti aukštyn.

Aš noriu būti kažkokia - nepakartojama,
Bet nežinau kuo būsiu.
Tik aišku man viena.
Žmogumi - aš visą laiką būsiu.

Išvada iš eilėraščio: Nesvarbu, kas tu būsi ateityje, tik svarbiausia-išlikti žmogumi.



Aciu uz gelytes


Ausrinele Parašytas: Fri 20 Oct 2006, 17:48 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Meilė draugui


Kartais noriu kurti eiles,
dažniausiai, tai nutinka sunkią minutę..
Tada beliūdėdama žiūriu į žvagždes.
kai staiga gaunu žinutę...
Tai žmogutis, kuris parkritus padeda atsistoti,
o atsistojus neleidžia nukristi...
Tai žmogus, kurio pasaulis negalės atstoti,
nes Jis pačiu pasauliu galės pavirsti!...
Jis viską padarys dėl manęs, tavęs,
taigi šalin dvejones
Ir .... netylėk
Tu tik nuoširdžiausiai savo draugą MYLĖK!


Ausrinele Parašytas: Sat 24 Feb 2007, 22:27 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Aš vėl galiu...

Jei žvarbūs vėjai pučia ir sninga...
Jei Tu sušalęs ir nelaimingas...
Jei vėl kažkas užmynė ant kojos...
Jei praeitą naktį blogai miegojai...

Nesiraukyk ir nedejuok...
Linksmai visiems nusišypsok...
Ir garsiai pakartok...

Aš vėl galiu svajot...skrajot...
Dainuot...kvailiot...basom bėgiot...
Po šaltą baltą purų sniegą...


Žodžiai yra Langai... (arba Sienos)

Jaučiuosi nuteista Tavųjų žodžių...
Nuteista ir tartum išsiųsta toli...
Bet prieš išeidama žinoti noriu...
Ar Tu TIKRAI šitaip galvoji...?...

Kol dar aš gintis nepradėjau...
Iš nuoskaudos ar virpulio kalbėt...
Kol dar nepastačiau aš žodžių sienos...
Sakyki...ar teisingai išgirdau...?...

Žodžiai - tai Langai arba jie Sienos...
Nuteisiantys...išlaisvinantys mus...
Kai aš kalbu ir kai girdžiu...
Te mano protą nušviečia dangus...

Tiek daug dalykų noriu pasakyti...
Kurie man svarbūs ir dabar...ir visados...
Ir jeigu žodžiai nepadėtų...
Tai kas padėtų...ar žinai...?...

Jei priverčiau Tave tylėti...
Jei Tau atrodė...kad nesirūpinau visai...
Tu pabandyk įsiklausyti ir suprasti...
Kad žodžiai - tai mūsų išreikšti jausmai...



..Jei ..

Jei smėlis būtų Viltis,
Pastatyčiau begalo didelę pilį.
Jei Džiaugsmas būtų rožės žiedas,
Berčiau juos kelyje ..

Jei Apkabinimas Tik mažas lašelis tebūtų ..
Padovanočiau visą Jūrą ..
Ir begalines Jos gelmes ..



Nesuprasit...

Gal dangus ir negražus...
Kad kaip visi man įrodinėja...
Gal aš ir nesuprantu Gyvenimo tiesų...
Gal rožės - negražios gėlės...

Bet aš Myliu šį Gyvenimą...
Kad ir kiek skausmo ar Laimes ašarų jis man beatneštų...
Nežinau...ar daugelis pradeda diena su šypsena veide...
Ir užmerkia vakare akis ištardamas: Kaip gera man gyventi čia...


Arturas Daugvila Parašytas: Sun 25 Feb 2007, 17:41 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Ausrinele rašo:
Aš vėl galiu...

Jei žvarbūs vėjai pučia ir sninga...
Jei Tu sušalęs ir nelaimingas...
Jei vėl kažkas užmynė ant kojos...
Jei praeitą naktį blogai miegojai...

Nesiraukyk ir nedejuok...
Linksmai visiems nusišypsok...
Ir garsiai pakartok...

Aš vėl galiu svajot...skrajot...
Dainuot...kvailiot...basom bėgiot...
Po šaltą baltą purų sniegą...


Jei priverčiau Tave tylėti...
Jei Tau atrodė...kad nesirūpinau visai...
Tu pabandyk įsiklausyti ir suprasti...
Kad žodžiai - tai mūsų išreikšti jausmai...

..Jei ..

Jei Apkabinimas Tik mažas lašelis tebūtų ..
Padovanočiau visą Jūrą ..
Ir begalines Jos gelmes ..
Nesuprasit...

Gal dangus ir negražus...
Kad kaip visi man įrodinėja...
Gal aš ir nesuprantu Gyvenimo tiesų...
Gal rožės - negražios gėlės...

Bet aš Myliu šį Gyvenimą...
...
Ir užmerkia vakare akis ištardamas: Kaip gera man gyventi čia...


Super...


Jolanta Parašytas: Tue 27 Feb 2007, 13:00 Rašyti temą: Aušrinėlės eilės

--------------------------------------------------------------------------------
Ausrinele rašo:
Aš vėl galiu...

Jei žvarbūs vėjai pučia ir sninga...

Bet aš Myliu šį Gyvenimą...
Kad ir kiek skausmo ar Laimes ašarų jis man beatneštų...
Nežinau...ar daugelis pradeda diena su šypsena veide...
Ir užmerkia vakare akis ištardamas: Kaip gera man gyventi čia...


Nuostabu

Pasiklydusi svajonese maza mergaite bego per rasota pieva su begale ziedu ir drugeliu...
Ji nezinojo,
Kas yra meile ir neapykanta,
Pasitikejimas ir isdavyste,
Kilimas ir nuopuolis,
Dziaugsmas ir liudesys,
Jai nereikia sleptis,
Jai nereikia buti kitokiai, nei ji yra...
Jos gyvenimas- begimas. Ji tik bega, bega, bega...
Jos zingsniams atitaria vejas, lietus, saule...
Visas pasaulis...
Visa visata...
Juk ji maza mergaite, pasiklydusi svajonese...
Ji nepazista zmoniu, nepazista zodziu...
nepazista saves pacios...
Ji net nezino, kad yra maza mergaite.
Ji tik egzistuoja.
Tiesiog nieko gaugiau...Tik egzistencija...

......Kaip......
Kaip islyst is ten giliai,
Ir neklausyt ka pasakys visi sie zmones.
Kaip daryt tai ka nori,
Ir negirdet ka mano kiti.

Kaip atrodyti reikia...
Kaip elgtis...
Kaip ziuret i gyvenima,
Ir nepaisyt kitu...

Kaip sakyt ka galvoji,
Ir sakyt nuosirdziai...
Kaip nupiest ka svajoji,
Tik ne lape...o ant saves...

Kaip galiausiai atrodyt...
Atrodyt taip kaip nori,
Bet nekreipt demesio
Kas ka pasakys...

Slenka dienos tokios šaltos ir liūdnos,
Skalauja lietus mano vienišą sielą.
Skrenda gulbės kažkur beprotiškai sunkios,
Bando pasiekt šalį joms šiltą ir mielą...
Verkdama siela visada nuleidžia akis.
Gulbės nesustodamos prasklendžia pro šalį...
Jų tikslas - vien tik ta Eldorado šalis!
Pasiekti ją paukščiai privalo ir gali...
Sausra, liūtis ir speigas - trys baisūs riteriai
Šiems plunksnų angelams baltiems
Pastojo kelia, ir juodi bei gilūs krateriai
Veriasi kapais dangaus vaikams tyriems.
Ta tolima šalis, viliojanti savais kalnais,
Kur pievos žalios ir vaikai basi,
Liks nepasiekama net uraganiškais žirgais...
Ir likę be vilties mes tapsime maži
Ir gulbės kruvinos po vieną žemėn kris,
Atsisakiusios minties nuskrist į Eldorado,
Nes kelionėje susižeidė, ir jų sparnai negis
Kelionėje į šalį, kurios taip nieks ir nesurado...
Lūžusiais sparnais, baltuosius angelus lydės
Dejonės jų bei gęstančios vilties liūdna daina...
Ir šviesulingų norų skrist pirmyn vien tik mažės,
Ir per pasaulį nuskambės tyli mirties rauda...

vijurkui,

Einu basa per ledą,
Bet nieko neujaučiu.
Ir taip kiekvieną kartą
Kai tavęs ilgai nesutinku.

Nejaugi aš tik pilkas paukštis
Likimo nutraukatis sparnais?
Nejaugi aš tik gniužulas bejausmis
Suglamžomas ir plėšomas delnais?

Bet tai netau nuspręsti
Ir ką aš sau manau,-
Tu niekas man( bent aš to noriu),
O taip manyti niekas neuždraus.

Ir nežinia sukausto man mintis-
O visdėlto kas jei tai jis?
Širdis išdrįstų jei ne baimės alkis
Pažvelgti tiesiai į tavas akis.

Tai tęsias jau gana ilgai
Nors aš tikiu, kad ir tu pats žinai,
O tai mane priverčia dar labiau
Paslėpt savus jausmus giliau.

Jos išraiškingos, liūdnos, susimąstę
Jos šiltos, gilios kai tau gera
Tada slapčia aš į tave žiūriu
Ir taip man norisi ištart- myliu.

Bet veriasi šaltos nakties dangus,
O kas už jo pažinti netkes- būki ramus.
Šis sapnas liks tik man vienai, jo jeikas neatims,
Nes jis vienintelis kas man iš viso to išliks.

grazios eiles as bandziau rasyti tai ne kas gavosi o cia taip

Popieriaus lapas....

Pašėlusiu greičiu lakstančios mintys,

Kurias stengiesi pagauti ir sustabdyti,

Įšaldyti amžinybėje -

Užrašyti.

Užrašius jos įgauna realų pavidalą,

Tampa kūnu.

Tačiau ar man gali priklausyti tai, kas turi kūną?

Ar aš atsakinga už jas?

Taip....

Tik ne už kūną,

O už jėgą slypinčią jose -

Žodžio galią.

Kartais tai, kas nematoma,

Gali perversti pasaulį,

Šušildyti širdis,

Išlaisvinti sielas ir protus,

Sunaikinti...

Žmonės yra priklausomi nuo žodžio,

Nuo materializuotos minties.

To, kas iš menamo, tampa tikra...

Išlaisvink, bet nepaleisk vėjais....

Kurk, bet ne griauk....

Atskleisk, bet ne paslėpk....

Būk, bet ne nyk...

Ką aš myliu?
Galbūt gyvenimą,
bet ne tave..

Kuo aš tikiu?
Galbūt svajonėmis,
Bet ne tavim..

Kodėl aš verkiu?
Galbūt todėl, kad lyja
Bet ne todėl, kad tevęs nebeturiu..

Bet pripažystu
Mano gyvenimas,
MAno svajonės,
Mano sapnai,
Mano lietus-
Tai TU...

laibai senai kurtas.. 2005 02 14

Žmonės

Keisti žmonės,
Nuliūdusiais veidais
Gąsdina mane...

Įsitveria į gyvenimą
Nulūžusiais nagais...

Vaidina laimingus
Su surūdijusiomis kaukėmis...

Mato tamsą
Išverktomis akimis...

Nekenčia vienas kito
Sušąlusiomis širdimis...

Tokie pavargę,
Tokie tušti...
Ar juos mylėti dar gali?...

NORIU PASAKYTI

Noriu pasakyti – myliu,
bet gėda,
dar apsijuoksiu,
todėl sakau – nekenčiu.
Noriu pasakyti – nekenčiu,
bet neturiu priešų,
todėl sakau – į sveikatą.
Noriu pasakyti – labas,
bet galiu pasakyti per garsiai,
todėl apsimetu nepastebėjus.
Noriu pasakyti – sudie,
bet bijau, kad sugrįšiu,
todėl nieko nesakau.
Noriu nieko nesakyti,
bet bus per tylu,
todėl sakau – lyja.
Noriu pasakyti – šalta,
bet gali neišgirsti,
todėl šilčiau apsirengiu.
Noriu pasakyti – eisiu,
bet šalia nieko nėra,
todėl paprasčiausiai einu.
Noriu pasakyti – žvirblis,
bet gal ne taip supras,
todėl sakau – akmuo.
Noriu pasakyti – skauda,
bet jau sakiau,
todėl sukandu dantis.
Noriu pasakyti – smarvė,
bet negražu,
todėl nekvėpuoju.
Noriu pasakyti – velniop,
bet ir taip aišku,
todėl sakau – sriubos nori?
Noriu pasakyti – kodėl,
bet į kvailus klausimus
niekas neatsakinėja,
todėl sakau – nieko, nieko.
Noriu pasakyti – gražu,
bet dėl skonio nesiginčijama,
todėl sakau – vakar.
Noriu pasakyti, bet nesakau,
nes negaliu, o kai galiu – nenoriu.
Noriu pasakyti – noriu,
bet norai ne visada pildosi,
todėl sakau – karamelė
arba šiaip kvailystė.
Noriu pasakyti – taigi,
bet tokiais atvejais nieko nesakoma,
todėl sakau – geras oras.
Noriu pasakyti – be reikalo,
bet be reikalo, šiaip sau
juk nešnekėsi.

Pasiilgau gerumo,

Kurį skleidžia mylinčios širdys.

Pasiilgau šilumos,

Kuri sklinda iš mylinčių šypsenų.



Atrodo, nebeliko nieko,

Net viltis pasislėpus.

Viskas tartum giliai įmigę,

Pajuntu – aplink nejuntu nieko...



Nebeliko nieko,

Tik svajonės lyg plaštakės margos.

Nebeliko nieko,

Tik šaltos žmonių akys...

Ar kada susimąstei, kokios spalvos yra gyvenimas?

Kaip kvepia šokantis lietuje drugelis?

Ar kada paklausei draugo, už ką jis laika leidžia su tavim?

Ar bent susimąstei, koki atsakyma gali išgirst?



Kaip perbėgt per aguonų lauką, nenuskinant žiedų?

Kaip sulaikyti laimės paukštę, neapkarpant jai sparnų?

Ar kada pagalvojai, koks nuotaikos kvapas?

Ar ji saldi, o gal sūri kaip jūros dugnas?



Ar nori sužinoti tiesa? Išdrįski tiesiai jos paklaust.

Gal sužinosi viską, nors tau tai tikrai nepasiseks...

Esu pratusi visur kur atsiduriu sukelti chaosa, padaryti jovala,ir suvelti misraine.Tvarkos nera nei mano rasomojo stalo stalciuose nei ant jo pavirsiaus.Nei my music folderyje nei my pictures, nuotraukos is naktiniu pasiganymu ir vakareliu maisosi su mociuciu jubiliejais,ir dar simtai iviariausiu kombinaciju. Todel prizadu,kad tai ka cia irasysiu bus visiskai neapibrezta,tiesiog man labai reikia naujos uzrasu knygutes/dienotvarkes/kalendoriaus/dienorascio viename.

Taip ir nepasiekes adresato laiskas. rasytas 2007 07 01


Rašau... Tikriausiai Tau... Ir apie Tave... Žinau, šio laiško Tavo adresu niekada neišsiųsiu, bet kad ir kaip kvaila, kažkur, giliai širdyje, tikiu... kad šie žodžiai Tave pasieks... tikiu, kad nors tada suprasi, kaip man reikėjo Tavęs, ir koks brangus Tu man buvai... Suprasi, kad Tu buvai man daugiau nei paprastas žmogutis... Tikiu... Galbūt... Kadanors...
Net nežinau, ką Tau pasakyti... Nors atrodo jog tiek daug žodžių yra širdyje skirtų vienam Tau... Tau...Vieninteliam... Aš net nebežinau, dar pykstu ant Tavęs ar jau nebe... Žinai, Tu supykdei mane - su manimi... Kaip? Protas nesugeba Tau atleisti ir labai norėtų keršyti, bet širdis neleis... širdis per daug Tave myli, kad linkėtų Tau blogo...
Žinai, man taip buvo gera būti su Tavimi, žiūrėti į dangų ir kalbėti apie žvaigždes, paprasčiausiai eiti keliu ir žinoti,.. kad Tu esi šalia, ne tik kūnu, bet ir mintimis, jausmais... Kad tai priklaus man... Vienai... Kai net neateidavo mintis, kad kadanors Tu būsi taip toli, nors stovėsi šalia manęs... būsi toks pat, bet ir toks kitoks... Svetimas... Būsi šalia manęs, bet Tavęs su manimi nebus... O juk taip sunku yra būti šalia ir žinoti, kad to žmogaus negali turėti....
Tąkart mes kvatojom, kad laikas sustoja vietoje, kai mes susitinkame,... o dabar laikas kvatoja, kad mes stovime vietoje, taip ir nedrįsdami žengti nė žingsnio į prieki...
Išėjusi laimė niekada taip ir neparėjo atgalios... Laikas nuėjo savais keliais, nesugrąžinamai nusinešdamas džiaugsmus ir lūkesčius... O likimas... likimas šuoliuodamas nukūrė pas kitus, palikdamas mus stovėti... Ir Tu pirmas išdrįsai žengti į priekį nė neatsgręždamas...
Anksčiau buvome MES, o dabar anapus laimės likome tik pilkais AŠ ir TU... Dabar Tu netoli manęs tik kūnu – Tavo jausmai, mintys ir širdis priklauso kitai... Kitai... O mano gyvenime taip skaudžiai viskas nutolo kartu su Tavimi...
Žinojau... Mačiau... Supratau... kad atėjo pabaiga, todėl ir pasitraukiau iš Tavo gyvenimo... O Tu mane labai lengvai ir greitai išbraukei iš savo širdies ir minčių... Kvaila... bet... kažkur, giliai viduje, dar yra viltis, kaip krislelis maža, bet aštri... Ir aš vis dar tikiu, kad kadanors Tu pramerksi savo spindinčias akeles, kurios kadais taip kerinčiai žiurėjo į mane, kurios visur mane lydėjo... ir pareisi pas tą, kurios širdis tyloje vis dar šaukiasi Tavosios... Tikiu, kad pajusi jog Tavęs kažkas tolumoje vis dar be galo laukia... Tikiu, kad ateisi pas mane ir pasakysi, jog Tau manęs reikia... Žinau, kad taip tikriausiai būna tik pasakose... O aš tikiu... Ir bijau, bet tikriausiai ir viliuosi - vieno dalyko... kad tada man jau gali nebereikėti Tavęs... nes tikiu, kad kadanors ir manoji širdis pajėg ištarti, jog viską pamiršo apie Tave... Juk sako, kad laikas visas žaisdas gydo... Tikiuosi... kad nepamirš ir manosios...
Niekada ir niekam nenoriu pasirodyti silpna, o ypač Tau... Kitiems stengiuosi atrodyti stipri ir nepažeidžiama... Tikriausiai todėl ir tąkart, kai mano akivaizdoje Tu buvai su draugais, apsimečiau jog Tavęs nepastebiu, nors iš tiesų akimis sekiau kiekvieną Tavo žingsnį, gestą, šypseną... Viduje verkiau, širdis viena liūdėjo, buvau palūžusi, tačiau išore to neparodžiau... Atrodžiau linksma, išdidi ir tvirta. Tu manei, kad aš laiminga... Bet tai buvo netiesa... Netiesa... O kad Tu žinotum, kaip sunku šypsotis, kai širdis verkia... Iš tiesų ji klykė, kaip žuvėdra jūroje per audrą... bet aš šypsojausi, nes žinojau, kad turiu įrodyti, jog man gerai ir be Tavęs... Stengiausi ir žinau, kad man pavyko – Tu nematei manęs palūžusios... Tavo akyse aš likau tvirta ir nepalaužiama! Tu nematei rasos lašelių spindinčių mano akyse... Tu nematei, kaip skaidri ašara nuriedėjo mano skruostu ir smulkiais lašeliais pažiro ant žemės... Ir Tu niekada nesužinosi, kad mano akys spindėjo nuo ašarų, kai tąkart Tu išėjai... Tu niekada nesužinosi...
Žinai, labai norėčiau tikėti, jog dabar tu ieškai... ieškai manęs, bet nerandi... neberandi... nesurandi... Žinau, kad galvoji, jog naivu, tikėtė tuo, kas niekada neįsipildys... tuo kas niekada netaps realybe... netaps gyvenimu... Suprask - man tikėjimas ir viltis - ir yra gyvenimas...
Gal ir nereikėtu liesti jau gyjančių žaizdų... Bet aš kaskarta jas draskau pati sau, kai vartau prisiminimų albumą, niekaip nepaliekantį mano minčių ... Gražiausios akimirkos, kuriose mes tokie laimingi, kokie jau tikriausiai niekada nebebūsime... Tose nuotrupose, nerasi nė šešėlio to, kas yra dabar... Na tiksliau, kas liko...
Kiekvieną rytą pabudusi pagalvoju apie Tave. Kiekviena vakara užmerkusi akis, aš vis dar bandau išvyti Tave iš savo minčių... Skausmas stipresnis už mano mintis, ir aš nepaliauju jo nugalėti... Nes vistiek yra kažkas, ko laikas nusinešti nepajėgia... Atminimai... Tavo žodžiai paliko gilius pėdsakus mano širdyje... Tavo veidas, tarsi šešėlis įkyriai seka man iš paskos... Tu visada atsispindėsi skausmo raukšlelėse paliktose mano veide... Vis dar nenoriu ištarti, kad dabar jau vistiek... Aš vis dar laukiu, nors nežinau, nei ko, nei kodėl... Tikriausiai dar tikiu jog Tu sugrįši ten, kur aš esu... Štai ir dabar atsisėdus prie lango liūdžiu... Smulkūs lietaus lašeliai, tarsi sūrios ašarėlės rieda lango stiklu... Lietus... Jis krenta tarsi kurdamas muziką... Atrodo jog jis lytų ant mano širdies, mano minčių... Net nepajaučiau, kaip ir krikštolinės ašaros, tarsi smulkūs lietaus lašeliai, sruvo mano skruostu, krito ant žemės... Žiro į smulkius gabaliukus...Taip kaip ir mana širdutė Tau išeinant... Rodėj jo tolumoj tave regiu... Tu tarsi vėl su manimi, kaip tąkart kad buvai... Vis dar Tavo ištartų man paskutinių žodžių aidą girdžiu... Niekada jų nepamiršiu... Vis dar slapčia regiu, kaip Tu gatve tolyn nueini... Pamenu, kaip tąkart nežinojau, ką tart, todėl taip ir likau stovėti spengiančioje tyloje, kurioje aidėjo tik Tavo lūpomis ištarti žodiai: „Prašau,Atleisk man“... O taip norėjosi rėkti.... neišeik... nepalik.... Bet Tu nuėjai... Išėjai... O tiek daugial liko nepasakyta... Mano širdis niekada neleis to pamiršti... bet viltis pamažėl paliauja brovusis į ją... Todėl džiaugtis, bet labiausiai verkti norisi...
Ir dabar, kai parašiau tai ką iš tiesų manau... Na iš tiesų, tai tik maža dalelė to, ką jaučiu, ką norėčiau Tau pasakyti, pagalvojau, kodėl visa tai parašiau, ir dar žmogui, kuriam aš niekada nebuvau reikalinga, žmogui, kurio jausmų man, aš niekada nesupratau... Netgi abejoju, ar jis pats juos supranta... Žmogui, kuris įskaudino mane labiau už visus, kuriam baisiai sunku atleisti... Bet tuo pačiu tai žmogus, kuris niekada nepaliks mano minčių... Žmogus, kuris nors akimirkai, buvo padaręs mane laimingiausia visam pasaulyje, kai žinojau, kad geriau ir būti nebegali... Žmogus, kurį taip norėčiau apkabinti, priglausti , laikyti savo rankose ir niekada... niekada nebepaleisti... Jausti, kaip stipriai jis mane apkabina... Žmogelis, kurį, aš, neskaitant visko, - be galo myliu... Myliu taip smarkiai, kad net sunku išreikšti tai žodžiais... Tai meilė žmogui, kuriam esi nereikalingas?..
Žinok, kad begalo sunku eiti į priekį , kai taip norisi grįžti atgalios... Nors gerai žinau, kad tai neimanoma... Gyvenimas tikriausiai tuo ir brangus, kad jame niekas nepasikartoja, niekada negrįžta tai, kas buvo... Taip norisi grįžti į tada, kai šalia manęs ėjo ne tik laikas, bet ėjai ir Tu... Šį laišką parašiau Tau, tikriausiai todėl, kad visada norėjau, jog Tu žinotum tai, ką tiek kartų norėjau rėkti, bet niekada nepasakiau, nes šie žodžiai sustingdavo mano lūpose... Suakmenėdavo taip ir neišvydę saulės šviesos... Jie per ilgai gulėjo mano šidyje... Todėl noriu, kad žinotum... jog iš tiesų visada ilgėjausi Tavęs... Nors niekada to neištariau – visada... visada Tave mylėjau...

Galbut keista, kad gyveni viena karta... =) kad turi viena vaikyste... viena pirmaja meile... =) * ir is tiesu gyvenimas brangus todel, kad jame niekas nepasikartoja... =/ niekada nesugrizta tai, kas buvo... gyveni? del ko gyveni? del dziaugsmo akims? del skausmo sirdy? = ( tu gyveni, kad pajustum asaru skaidruma... pirmosios meiles virpuli , kad suprastum, ka reiskia myleti... =) p

truputi apie mane
parasiau del to, kad.. hmz.. lb megstu bendrauti labai myliu sokolada ir geles, nereliai myliu berniukus.. vat laisvalaiki leidziu su draugais, seip mokausi ir laisvu grafiku dirbu tiesiog dievinu kurti..myliu muzika...esu truputuka skeptikr.. xi.. vat.. truputi per daug emu y sirdi jai apie mane kanors blogai pasako, bet nieko kartais irgi gerai.. mano nuomone visokiu yra visokiu ir reik.ir seip manau reikia megautis kiekviena gyvenimo akirmirka.. nors ir nelabai megstu gyvenima ir viska kas jame, niu bet ka padarysi nieko nepakeisi.net jei ir pakeisi niekat nebuna viskas gerai labai nemegstu pyktis, o ypac su brangiais zmogeliukai.. bet jei susipykstu smugiu negailiu gal ir atrodau keista, bet manau esu nuosirdi ir gera labai myliu juoda ir balta spalvas vat bet cia ne esme, esme tame, kad esmes isvis nera.. gyvenimas ir be esmes. esme susikuriam patys, oas dar nespejau..daznai susimastau ir apsidairau, kas aplink mane..kokie zmones suka mano trumpa gyvenimeli.. kokie darugai yra draugai daznai saves paklausiu ar tam, kad mylei reikia buti laimingai? o gal kad butum laiminga reik tiesiog myleti? ir kam ta meile jai ja galiausiai prarandi? bet juk siam gyvenime labai daug praramdame ir atrandame todel manau nera ko gaileti nes gyveni tik karat PABANDYK ISIVAIZDUOT KAD STAIGA TAVES IR VISKO KA TUREJAI NEBERA VISKAS LYG ISTRINTA...lyg nieko ir nebutu buve...keista?... man taip pat.. stai del ko gyvenu as... mano darbu sarase 42 svarbus darbai kurios noreciau nuveikt per savo gyvenima. stai del ko as gyvenu, nes daugiau neturiu del ko gyvenu todel, kad turiu per mazai drasos nutraukti viska.. kartais reik nusiimti roziniu akinius ir paziuret reliomis akimis i gyvenima..nors man relybe nepatinka, noreciau jos visiskai jos kitokios.... mielai i viska ziureciau pro akinukus.. jug relybe lbai skaudi..kartais miela..bet labai retai.. nezinau kaip tau, bet man relybe tokia nepatinka noriu, kad kad ji butu mums visiems mielesne, geresne ir nuosirdesne, kad butu maziau skausmo maziau netekties ir nevilties, maziau asaru ir skausmo virpesiu daugiau meiles silumos ir supratimo. nuolaidumo visko del ko mes jaustumemes geriau...jausdamiesi gerai atvereme save savo sirdi ir jausmus nebijodami, kad jie bus atstumti.. tiesiog reik daugiau nuolaidumo ir silumos vieni kitiems.. pasitkejimo. jei jau sypsausi tai nereiskia, kad esu laiminga... esu per jautri siam gyvenimuj.. per daug viska imu i sirdi.. per daug lieju asaru del visko...KARTAIS TIESOS GERIAU GERIAU NEZINOT..KARTAIS SALDUS MELAS NEI KARTI TIESA...KARTAIS BUTI MULKINAMAM SIMTA KART GERIAU NEI SUZINOT TA BJAURIA TIESA KAD VISKAS BUVO TIK AKIU DUMIMAS...VIENPUSE MEILE SKAUDZIAU NEI ISDAVYSTE..AH TAS MANO SESTAS JAUSMAS!!! tai vat esu jautri, bet ir nereliau uzsispyrus.. ozkyte truputi tokia...pikciurna bet pykti nemoku tiesiog galiu gret isizeist.sianden pasijutau lb menkute...nes labai pabreze mano amziu, kad esu maza... joa,,, as tokia ir esu. bet ka padarysi tai vat esu nesutramdoma uzsispyrele jai dar kas domina tiesiog paklausk

Ausrinele rašo:

Galbut keista, kad gyveni viena karta... =) kad turi viena vaikyste... viena pirmaja meile... =) * ir is tiesu gyvenimas brangus todel, kad jame niekas nepasikartoja... =/ niekada nesugrizta tai, kas buvo... gyveni? del ko gyveni? del dziaugsmo akims? del skausmo sirdy? = ( tu gyveni, kad pajustum asaru skaidruma... pirmosios meiles virpuli , kad suprastum, ka reiskia myleti... =) p

Aš labai vertinu papuošalų kūrybą, ji apjungia ir techninį ir kūrybinį mąstymą. Visada atkreipiu dėmesį į moterų papuošalus,ypatingai žiedus, man taip gražu. Tikrą rankų darbą iš karto atskirsi. Labai gražių turi žiedukų auksoisparduotuve.lt